Atsižvelgiant į susidomėjimą naujais filmais kyla klausimas – tai pramoga ar netgi kultūra?
Šiaip filmai galėtų būti vertinami kaip viena iš pramogų rūšių – namie ar kino teatre jie sukelia susidomėjimą, norisi juos žiūrėti ir atsipūsti nuo darbų. Tačiau daugybė recenzijų, straipsnių apie aktorius ir filmavimo klaidas skatina manyti, jog tai yra labai svarbi kultūros dalis.
Galbūt tai kultūrai nesistengia priklausyti žmogus, kuris filmą įsijungia porą kartų per pusmetį. Tačiau tikėtinas ir atvirkštinis variantas – toks žiūrovas galbūt labai atidžiai renkasi, kokią komediją ar fantastinę istoriją žiūrėti. Ši mintis – tarsi klausimas, ar visi filmai verti dėmesio. Kritiškesni asmenys pasakytų, kad ne. Optimistai teigtų, kad kiekvienas filmas vienaip ar kitaip įdomus ir vertingas. O kokia yra tiesa? (Retorinis klausimas.)
Dar vienas aspektas – filmas kaip kūrinys. Reikia įdėti nemažai pastangų, taip pat reikalingos lėšos, jei norima ką nors sukurti. Rezultatas – žiūrovų dėmesys. Tad galbūt filmų kultūrą galėtume argumentuoti pastangų atsiperkamumu? T. y. stengiamasi, kad istorija būtų patraukli, prasminga, intriguojanti. O žiūrovai tai supranta, jiems tai penas protui ir sielai. Todėl filmai tampa diskusijų tema, laukiama premjerų, žavimasi aktoriais, o vieno ar kito režisieriaus pavardė pasidaro kokybės sinonimu.
Gal net nereikia bandyti atskirti, kur pramoga, o kur kultūra? Filosofiška mintis, bet tikėtina, kad visai tiksli. Kitaip tariant, ir pati kultūra tikriausiai neprivalo būti nuobodi. Filmai ją praskaidrina? Suteikia tam tikro žavesio? Visos šios prielaidos vertos tolimesnio rutuliojimo. Tačiau šiuokart apsiribosime tuo, kas jau parašyta. O apibendrinant verta pasakyti, jog filmų tema veikiausiai neišsemiama, nes kaskart pasirodo vis naujų, kuo nors patraukiančių, kuo nors originalių kino žanro kūrinių.